Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

kaltas, kas ne.“, „Toks buvo laikas. Baimė, nepasitikėjimas klestėte klestėjo. Burneika, bijodamas tavo tėvo keršto, šnibžtelėjo, kur reikia – ir tėvas lageryje...“


Emilija Liegutė žaidžia su kūrinio laiku, žaviai supina praeitį ir ateitį, net sapną, su moteriška nuovoka pajunta aplinką .
Mano nuomone, tai puikus kūrinys. Ši rašytoja mane sužavėjo dar paauglystėje. Mokydamasi mokykloje perskaičiau visas, kiek tik buvo biliotekoje, Liegutės knygas.
Šią

knygą gali skaityti ir žmogus, išgyvenęs dar visai netolimos istorijos įvykius, ir tas, kuriam šie įvykiai yra svetimi. Tai puikus romanas šiuolaikiniam jaunimui, kad galėtų suvokti tuometinį gyvenimą, kuris buvo toks nestabilus, lyg ant peilio ašmenų: vienas sprustelėjimas ir...
Tačiau iškyla klausimas, ar galėtų sudominti lyriškai, o kai kur net impresionistiškai rašanti autorė? Juk Salomėjos Nėries laikai praėjo. Dabar moderniojoje kūryboje gausu ironojos, melancholijos. Rašytoja per daug trapiai, saldžiai vaizduoja gan dramatiškus įvykius. Kažin, ar dar ką nors dar domina valstybingumo klausimas, kai gyvenimas kupinas laisvės, ėjimo iš tėvynės, o ne į ją... Ar dar domina ką praeitis, kai gyvenimas šuoliuoja į priekį? Ir, kai tik daugų daugiausiai, mes visi kapstomės savo buityje, bandydami suvokti kiekvienos dalelės esmę, o nesižvalgom į praeitį...