Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Pluduras)

Darbas:

išskirtinis dalykas – tai miestai. Kinija viduramžiais buvo labiausiai urbanizuota valstybė, tačiau miestai čia nevaidino tokio vaidmens, kaip Vakaruose. Taip pat tuo metu atsirado ir daug technologinių naujovių, pradėta naudoti akmens anglis, atrodė, kad prasideda prometėjiškasis intensyvus vystymasis. Tačiau Kinija nustojo vystytis ir irgi pateko į ,,aukšto lygio pusiausvyros spąstus’’. Ši ekonominė stagnacija, trukusi iki XX amžiaus, iki šiol yra mįslė istorikams. Lal’as pateikia paaiškinimą, kuriame kaltė suverčiama Kinijos kosmologiniams tikėjimams. Tai Konfucijaus mandarinato įkūrimas, kuriame valdovas su visa imperija tvarkėsi kaip su savo asmeniniu ūkiu, taip pat ir pirklių bei karių niekinimas. Taigi, Mingų dinastijos laikais Kinija pasiekė pusiausvyrą ir pateko į ekonominį stagnaciją, kurią padidino neigiamas požiūris į prekybą. Šį požiūrį galima paaiškinti ir per kosmologinius tikėjimus, ir materialiosiomis

ekologinėmis-geografinėmis priežastimis: vientisa visuomenė, dideli žemės plotai, kur auginamos tokios pačios kultūros, todėl nėra reikalo prekiauti. Įsivyravus neigiamam požiūriui buvo uždrausta užsienio prekyba ir šalis pateko į visišką izoliaciją.
Kalbant apie kosmologinius tikėjimus, tai Lal’as išskiria tris pagrindinius jų bruožus: a) optimizmas; b) šeimyniškumas; c) biurokratinis autoritarizmas. Visus šiuos bruožus randame konfucionizme, kuris Lal’o teigimu yra materialistinis ,,šiapusinis’’ tikėjimas.
Islamas. Kinija, būdama ekonominio pakilimo viršūnėje, turėjo tik vieną konkurentę – Islamo civilizaciją. Ją sukūrė arabai – klajojantys piemenys, kartu su nauja religija – islamu. Kad galėtų apsiginti islamo religinė bendruomenė – umma – turėjo būti ir kongregacija ir valstybė. Tai vienas šios civilizacijos išskirtinumas, kitas, skirtingai nuo Indijos ir Kinijos, yra tas, kad įsikūrusi buvusių civilizacijų vietoje ji paveldėjo turtingą žemdirbystės patirtį. Tačiau antru pagrindiniu verslu dėl palankios geografinės padėties – pagrindiniai sausumos ir jūrų keliai tarp Europos ir Azijos – tapo prekyba. Abasidų kalifato laikotarpiu (632 – 1258) šalis prekybos dėka pasiekė smitiškąjį intensyvų vystymąsį. Tuo metu augo prekyba, specializavosi amatai. Tai stimuliavo industrijos ir technikos augimą. Tačiau šis ,,Abasidų ekonominis stebuklas’’ nebuvo pagrįstas žemės ūkio gerinimu, atvirkščiai – žemės ūkis smuko ir nuo XIII amžiaus šalis geriausiu atveju vysėsi tik ekstensyviai. Reikia pasakyti, kad Islamo ekonominei stagnacijai turėjo įtakos turėjo ir teisinės sistemos trūkumai – buvo tik ,,šventieji’’ įstatymai, kuriais remiantis buvo