Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Pluduras)

Darbas:

civilizacijos ir jos socialinės struktūros. Taigi, Indijos socialinei struktūrai būdingi trys pagrindiniai bruožai: a) atskiros autarkinės kaimo bendruomenės; b) kastų sistema; c) jungtinės šeimos (,,joint undivided families’’) . Šie trys dalykai ir nulėmė Indijos raidą. Kaimo bendruomenių atskirumas neleido sukurti stiprios centralizuotos valstybės; darbo pasidalinimas tarp kastų neleido kurti naujų gyvenviečių dėl įgūdžių stokos (jei nori naujos gyvenvietės, tai ten reikia kelti visų kastų atstovus, nes pačiam persikvalifikuoti vargu ar pavyks) ir užtikrino stabilumą. Jungtinės šeimos, kurios buvo pagrindinė visuomenės ląstelė (ne individas, o šeima), irgi neskatino noro judėti pirmyn, o palaikė stabilumą. Indų tradicinis kosmologinis tikėjimas – brahmanizmas, palaikė šį stabilumą. Lal’as išskiria du pagrindinius indų kosmologinio tikėjimo bruožus: a) neatitikimas tarp galios ir statuso, tai pasireiškė

kastų sistemoje, kur šventikai buvo aukščiau už karius; b) išganymo samprata. Išganymo samprata Indijoje buvo individualistinė, tačiau čia individualizmas, ne taip kaip Vakaruose, yra ,,anapusinis’’. Ir dar vienas dalykas, kurį pabrėžia Lal’as kalbėdamas apie indų visuomenę – tai socializacijos procesas, kuris yra pagrįstas gėdos jausmu: Indijos visuomenė visada buvo ir tebėra gėdos visuomenė. Taip pat reikia pažymėti ir neigiamą brahmanizmo nuostatą prekybos ir pirklių atžvilgiu. Prekyba čia vystėsi tose vietose, kur įsivyravo dvi pagrindinės antikastinės sektos – budizmas ir džainizmas. Šiose šalyse ekonomika vystėsi, tačiau tai joms nesuteikė politinės įtakos.
Indija pasiekusi ekonominį stabilumą ir galų gale suvienyta Maurijų dinastijos (324 – 187 m.pr.Kr.) tapo labai stipria ir turtinga valstybe, pragyvenimo lygis joje buvo aukštesnis nei kitur. Lal’o nuomone Indija tuo metu išgyveno smitiškojo intensyvaus vystymosi periodą, tačiau būtent dėl savo stabilumo palaikymo ir pateko į ,,aukšto lygio pusiausvyros spąstus’’(,,high level equilibrium trap’’). Prasidėjo ekonominė stagnacija, trukusi iki XX amžiaus.
Kinija. Kinijos civilizacija pasižymėjo atskirumu ir uždarumu. Nuo IIa.pr Kr. čia prasidėjo ekonominis pakilimas, nes pradėti sodinti ryžiai. O XI a.prasidėjo intensyvus vystymasis, kuris, tačiau, irgi pateko į tuos pačius spąstus kaip ir Indija. Tačiau tam čia buvo kitos priežastys. Viduramžių Kinija, ne taip kaip Europa, išlaikė stiprią centralizuotą valdžią ir nesusiskaldė. Taip buvo dėl to, kad valstybė turėjo pakankamai resursų organizuoti centralizuotą gynybą. Kinija savo centralizuotą valstybę sugebėjo išlaikyti iki pat XIX amžiaus. Kitas