Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

kurią nebėra gyvenimo davatkyne.
- Kokia velnio nuotaka? - nesuprato klebonas.
- Ogi ta, kurią Baltaragis leido už velnio ir neišleido.
Klebonas buvo visiškai užmiršęs tą nepaprastą įvykį jo parapijoje, apie kurį jam, tada užsimiegojusiam, Uršulė negalėjo viską ligi galo išaiškinti. Dabar tai padarė kitos davatkos. Bet jos ėmė iš dešimtų lupų ir viską supainiojo.
- Gerai, - pasakė klebonas davatkoms. - Ištirsiu tą reikalą.
Bet prižadėjo ir užmiršo. Ar maža klebonui rūpesčių? Tiktai kartą, pastebėjęs perdaug jau uoliai keliaklupsčiaujančią davatką ir negalėdamas atsiminti, kur ją matęs, sustabdė ir paklausė:
- Pala, ko aš čia norėjau tavęs paklausti?
Staiga užklupta, Uršulė pagalvojo, ar ne davatkos bus ją įskundusios, bet susigriebė ir atsakė:
- Ar ne apie Baltaragį, klebonėli?
- Taigi, taigi, apie Baltaragį, - atsiminė klebonas. - Kaip jis ten dabar?

- Nežinau, klebonėli, - atsakė Uršulė ir dievobaimingai akis nuleido, nes buvo jau gerai pramokusi davatkystės dorybių.
- Tai reikia sužinoti, - pasakė klebonas ir nuėjo nepatenkintas, kam jis tą davatką užkalbino.
Tas klebono užsiminimas pasodino Uršulę kaip ant balno. Davatkyno barniai ir rietenos jau seniai buvo jai nusibodusios (dabar davatkos drebėdavo, kai ji, net neprasižiojusi, tiktai akimis sužaibuodavo), o bažnyčios visus kampus jau keliasdešimt kartų buvo keliaklupsčiais apėjusi. Reikėjo ko nors prasimanyti, o čia sena žaizda atgijo. Pradėjo rinkti apie Baltaragį visokius gandus ir paskalas, klausinėti žmonių, bet ilgai nieko naujo negalėjo sužinoti nei apie Baltaragį, nei apie jo malūną. Kartais žmonės tiktai pasijuokdavo iš jos: bene Pinčuko pasiilgusi ir žadanti sugrįžti? Uršulė tik peržegnodavo ir išplūsdavo už tokį atsakymą, o paskui vieną kartą ėmė ir išgirdo, kad Baltaragio malūnas sukasi be vėjo.
- Čia tai jau tikrai kažkokie nauji burtai, - iš karto suprato Uršulė ir ėmėsi veikti.
Pirmą tylią dieną, kai nebuvo jokio vėjelio, tuojau po rytinių pamaldų, Uršulė išbėgo pasitikrinti, ar iš tikrųjų taip yra, kaip žmonės kalba.
Netoli teko bėgti. Nuo pirmo kalnelio jau iš tolo pamatė, kaip Baltaragio malūnas mosuoja sparnais, nors buvo visiškai tylu ir medžių nė lapas nešlamėjo. Neliko jokių abejonių. Tai parbėgo uždususi ir tiesiai pas kleboną.
- Klebonėli, - įpuolusi sako, - Baltaragio malūnas sukasi
- Tai kas, kad sukasi? - nesuprato klebonas.
- Betgi be vėjo, klebonėli, - paaiškino Uršulė.
- Kaip tai be vėjo? - nustebo klebonas.
- Nagi taip, be vėjo ir sukasi, - norėjo parodyti Uršulė, kaip malūnas sukasi, bet