Darbas:
Jurga, kai išsiskyrė su Uršule prie varpinės ir nuėjo kvatodama. Viena kita mergina, sprukdamos nuo šventoriaus, prunkštelėjo Jurgai:- Tavasis atvažiavo!
- Koks? - nesuprato Jurga.
- Nagi tas - su obuolmušiais žirgais, su išverstais kailiniais.
- O gal ir manasis? Ką tu žinai? - pyktelėjo Jurga, kad merginos drįsta iš jos juoktis. - Kur jis?
- Nagi anava, ar nematai, stovi, - pirštu parodė į stovintį prie šventoriaus ąžuolo Girdvainį ir besidairantį po minią.
Jurga tiesiai ir nuėjo prie Girdvainio. Daug buvo girdėjusi apie jo obuolmušius žirgus, mėšlavežimį, išverstus kailinius ir kurčią piršlį, su kuriuo važinėjo, merginas gąsdindamas. Dabar Jurga pastojo Girdvainiui kelią, kai tas, kaip tik jos ieškodamas, norėjo pereiti per šventorių.
- Pas visas merginas važinėji,- pasakė, tiesiai į akis žiūrėdama, - o pas mane neužsuki. Negi aš tau per prasta mergina, o gal paskalų bijaisi, kad pas mane kelias užkerėtas?
Girdvainis iš karto pažino, kad čia ta, kurios ieško, nes tokios gražios ir drąsios merginos jis dar nebuvo matęs.
- Nepaprasta tu mergina, - atsakė tiesiai Girdvainis, - ir paskalų nesibijau. Galiu su savo obuolmušiais išsklaidyti visus užkerėjimus nuo tavo kelio.
- Tai išsklaidyk, - atsakė Jurga, ir jos akys šyptelėjo. - Jei išsklaidysi, gal ir eisiu už tavęs.
- Eisi - neisi, - atgavo Girdvainis išdidumą, - o pirmą šeštadienį atvažiuosiu su savo piršliu Anupru.
Tuo metu, pamatę Girdvainį kalbant su Jurga, susirinko aplinkui merginų ir bernų būrys, o kiti dar bėgo per šventorių, palikę net Girdvainio žirgus.
Kai Girdvainis prižadėjo su piršliu atvažiuoti, nusiprunkštė merginos į saujas, o bernai visa gerkle nusižvengė.
- Toks tokį pažino ir ant alaus pavadino, - kažin kas atsiliepė.
O Jurga, visai užmiršusi, kad aplinkui minia susirinko ir ją stebi, meiliai pažiūrėjo Girdvainiui į akis ir, visa nukaisdama, tarė:
- Lauksiu. Neužmiršk.
Tai pasakiusi, nuėjo, nuleidusi akis, bet iškėlusi galvą ir graži kaip karalaitė.
Tiktai širdis krūptelėjo, lyg ką nujausdama. Nors ir apšauktas jaunikis, bet toks, kaip mergautinėse svajonėse vaidenosi. Argi jis ir būtų žadėtas?
Jurga grįžtelėjo pro petį, nenorėdama tikėti, ir susitiko su Girdvainio degančiomis akimis. Tada ji greitai apsisuko ir nuėjo, baisiai sunerimusi.
Tas žvilgsnis pro petį galutinai pritrenkė Girdvainį.
- Tai bent mergina! - pats sau pasakė, nutirpęs iš džiaugsmo ir akių negalėdamas atitraukti nuo jos liekno liemens ir grakščių žingsnių, laukdamas, kad ji dar kartą atsigręžtų.
Bet Jurga neatsigręžė ir greitai išnyko iš akių, o Girdvainis veltui klajojo po atlaidų minią, ieškodamas degančiomis akimis dar kartą ją pamatyti. Bet niekur jos nesurado. Ji su tėvu tuojau išvažiavo namo.
Tai ir Girdvainis, nieko daugiau nelaukdamas, apsuko savo obuolmušius ir išvažiavo su tokiu džiaugsmu širdyje, kurio, rodos, net jo obuolmušiai nepavežtų, nors ir lėkė šuoliais,
Tiktai ar ne per greitai Girdvainis susižavė
Komentarai