Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Darbas:

Politinė atmosfera Lietuvoje
Vienas rytų išminčius melsdamasis visuomet prašydavo, kad dievybė jo pagailėtų ir nelemtų gyventi įdomioje epochoje. Kadangi retas iš mūsų galėtų pasigirti esąs išmintingas, dievybė mūsų nepagailėjo - mums buvo lemta gyventi labai įdomiai.
Ekonominė krizė, nestabili politika, vyriausybės krizė, nepasitikėjimas, korupcija, lobizmas – tokie terminai tapo patys populiariausi Lietuvos žiniasklaidos žodyne. Iš televizoriaus ekrano į mus kiekvieną dieną žvelgia politikai ar politologai, kurie nuolat aiškina vieno ar kito politinio žingsnio motyvus ir galimus padarinius. Dar daugiau tariamai naudingos informacijos mes galime rasti periodinėje spaudoje – nė vienas bent kiek svarbesnis įvykis nelieka pamirštas ir neįvertintas. Kiekviena politinė aktualija mums peršama tarsi pats svarbiausias dalykas, kuris gali lemti mūsų valstybės ateitį.
Bet ką tai galėtų reikšti eiliniam žmogui, kurio

pats didžiausias rūpestis pavalgyti ar bent jau stengtis dirbti ir uždirbti, kad jo šeima būtų pavalgiusi. Greičiausiai nieko – nedaug yra tokių, kuriems lieka laiko pagalvoti apie tai, kas vyksta už jo privataus gyvenimo ribų. Dar daugiau, nerasdami kitos išeities, žmonės pamažu užsidaro savo susikurtame pasaulėlyje – bent čia jie gali jaustis saugiai, tiksliau – manyti, kad yra saugūs. Tariamas saugumas jiems garantuoja teisę ir galimybę atsiriboti, ar bent jau apsisaugoti, nuo valstybinio mąsto reikalų, kuriems jokios tiesioginės įtakos eilinis žmogus realiai net ir negali turėti.
“Kiekviena karta, be abejo, mano esanti pašaukta pertvarkyti pasaulį, tačiau manoji žino, kad jo nepertvarkys. Jos užduotis galbūt dar sunkesnė – neleisti, kad šis pasaulis suirtų. Paveldėjusi demoralizuotą istoriją, kurioje persipynė žlugusios revoliucijos, nebesuvaldoma technika, negyvi dievai ir mirusios ideologijos, kai menkų gabumų valdžios šiandien gali viską sunaikinti, bet jau nebesugeba įtikinti, kai protas tiek smuko, kad tapo neapykantos ir priespaudos tarnu, ši karta, remdamasi vien neigimu, turėjo atkurti savyje ir pasaulyje nors trupinėlį to, ką mes vadiname tauriu gyvenimu ir tauria mirtim.” Skaitydami tokius žodžius turėtume susimąstyti, nes šiuo metu jie lygiai taip pat aktualūs ir prasmingi, kaip prieš keturis dešimtmečius, kai juos ištarė A. Kamiu. Tuometinė situacija buvo gana sudėtinga, nes Europa buvo nualinta antrojo pasaulinio karo – reikėjo atkurti daugelio valstybių politines ir ekonomines sistemas. Dabar Lietuvos politikai lyg ir turi atitinkamų sistemų vizijas, tačiau neatsiranda nė vieno, kuris tokias vizijas galėtų tinkamai realizuoti.
Sunku įvardinti bent vieną, kiek nors svarbesnę,