Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Aprašymas:

J. Grušo novelė Kelionė su kliūtimis. Darbas pristatytas VPU LF. Įvertinimas 7

Darbas:

Juozo Grušo noveles galima skirti į dvi pagrindines grupes: vienos yra lyrinio-intelektinio pobūdžio ("Mergaitė ir vienišas žmogus", "Karalaitė nebuvo protinga", "Baimė ir nebaimė" ir kt.), kitos - paradoksinės, atvirai sąlygiškos, simbolinės ("Tu mušei Adomą", "Nuogi atrodo negražiai", "Trys paradoksinės novelės apie švarą" ir kt.).
Brandžiausios novelės pasižymi psichologinės analizės gilumu, žmogaus vidinių prieštaravimų vaizdavimu, netikėtomis sąmonės kitimų susikirtimu. Čia pirmiausia iškeliamas dvasinis pasaulis, žmogaus santykis su žmogumi. Paradoksinėse novelėse pasakojamos absurdiškos istorijos, kuriami paraboliški tikrovės modeliai. Rašytojas kontrastingai ryškina žemuosius žmogaus instinktus bei socialinio išsigimimo reiškinius, piešia groteskinį buities paveikslą, panašų į žvėrių cirko areną.
Nedideliuose novelės rėmuose J.Grušas sutelkia visą didelį pasaulį, įkurdina jame žmogų

su visa jo socialine patirtimi ir prigimties sudėtingumu. Geriausiose rašytojo novelėse dažnai glūdi tokios būties problemos, kurių pakaktų didelei dramai, tragedijai ar komedijai. Mažoje kūrinio erdvėje rašytojas siekia gilios meninės sintezės, jungdamas psichologo įžvalgumą, mąstytojo intelektą, drąsią meninę vaizduotę ir nerimastingą dvasinį išgyvenimą.
Novelėje „Kelionė su kliūtimis“man labiausiai patiko pasakotojo ironiška kalba. Žinoma, kas gali būti absurdiškiau kaip laukti atsigulus mirties ir kaip galima suplanuoti laidotuvių pokylį dar nemirusiam žmogui.
Mano nuomone, pagrindinė kūrinio tema galėtų būti žmogaus bejėgiškumas prieš likimo vingius. Juk, kad ir kaip norėtum ko nors, kas priklauso nuo likimo, sunku būtų gauti, jei tai nelemta. Netgi mirtis, nors ir labai trokštama, neateina, nes tai nepavaldu žmogaus valiai.
Problemą norėčiau formuluoti štai taip: įvykių sūkuryje žmogus tampa daiktu. Pagrindinis novelės veikėjas tampa sąlyga, dėl kurios viskas vyksta. Į pirmą planą išeina pats procesas kaip viską padaryti kuo geriau, tačiau pamirštama, kad žmogus vis dar gyvas, jis čia šalia visų.
Dabar norėčiau plačiau pakalbėti apie patį pagrindinį veikėją – ūkininką Valiulį. Kadaise buvęs stiprus, visus darbus atliekantis laiku, spartus žmogus, kuris bėgant metams susilpnėjo. Sulaukęs aštuoniasdešimt vienerių, suprastėjus sveikatai rengėsi mirti. Galima manyti, kad toks energingas, darbštus žmogus savu laiku galėjo būti kaimo pavyzdys, visų žmonių dėmesio centras. Pasenus šiokį tokį dėmesį gavo iš žmonos, bet ir ši užsiėmus ūkio reikalais vargu ar galėjo skirti daug laiko savo vyrui. Todėl kiekvienas Valiulio sukosėjimas, prastas pasijutimas, mirties