Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Aprašymas:

apibūdinamos moterys - mteriškasis pradas: motina, gamta, choristės,Gervydienė, Gundė. Kuprelio santykis. su jomis. savarankiška (išmąstyta), neilga analizė gerai įvertinta.

Darbas:

Moterų paveikslai I.Šeiniaus romane „Kuprelis“
Romane,( pats Šeinius tai vadina „vienos pavasario dienos pasaka“) vaizduojama Olesio, fiziškai gamtos nuskriausto , bet užtat emociškai gausiai apdovanoto žmogaus, meilės istorija.Kuprelis – pagrindinis romano veikėjas, nuolatos apsuptas moterų, veikiamas moterų ir jo laimė ir tragedija yra būtent moteris.Tad kiek ir kokios moterys veikia romane?
. Šeinius nepiešia Olesio motinos „ mirė ir mama keletą mėnesių paskui. Mane paėmė bobutė, mamos motina.“ Kadangi autorius šykščiai ir trumpai vaizduoja Kuprelio gyvenimą iki Skardžių, tai moterys, sutiktos vaikystėje nėra akcentuojamos. Aišku viena, kad visos jos savotiškai išduoda vaiką. Pirmoji moteris- motina- miršta, bobutė, pristigusi pinigų, išleidžia tarnauti (apie ją daugiau neužsimenama), o dėl nedorosios savo šeimininko antrosios žmonos „turėjau išeiti į man visai nežinomą pasaulį“. Būdamas

fiziškai nuskriaustas ir neradęs meilės „tėveliai man meilės nepaliko.Bobutė irgi nepakankamai mokėjo duoti.Šionfeltas, nors ir koks man buvo geras, vis viena mačiau jame poną ir šeimininką. Kiti berniokai nuo manęs šalindavosi. Mergiočių aš tarytum visai nemačiau..“Olesis savo vaikišką ir jaunuolišką meilės ir prisirišimo jausmą projektuoja į gamtą. Jeigu pirmoji mokytoja, mylimoji yra motina, tai gamta šiuo atveju tai jam ir atstoja. Jis ją stebi, mokosi, ji jam sukelia jausmą: „vasaros vakarais mėgau sėdėti prūdo krašte. Žiūrėdavau tuomet į ramų vandens ribuliavimą, į giliai paskendusius debesis. Skaičiau žvaigždes danguje.....ir tuomet atrodė, kad aš visai išnykstu, virstu kažin kuo...Dingsta viskas iš akių, ir aš matau naujus pasaulius, pilnus kitokio, tobulesnio gyvenimo. Jaučiu patį Dievą.“ Kaip ir būdinga impresionistams Šeinius sugyvina gamtą,“ ji „sąmoninga“, intensyvi, kurianti:Dievas ir pasaulio siela kartu“. Radzevičiūtė apie gamtą „Kuprelyje“ rašo: „iš tikrųjų „Kuprelis“ yra gamtos ir meilės tarpusavės pereinamybės romanas“. Sakinys tarsi pagrįstų mano mintį, kad motiną įkūnija gamta. Įsimylėjus moterį vyro sąmonėje vyksta savotiška transformacija ir meilė motinai iš dalies perauga į meilę moteriai, kuri tuo pačiu savotiškai motina.
Šią mintį įrodytų ir kūrinio pabaigoje Olesio pasitraukimas į mišką. Tai bėgimas nuo žmonių, dėl vieno žmogaus apkaltinus visą bendruomenę, savotiškas grįžimas į pirmapradę būseną, grįžimas į motiną.Ir globą jis randa ten motinišką, motina jam suteikia pastogę, pamaitina. Motina palaiko gyvybę, bet neduoda gyvenimo...Tad Olesis vėl bėga, jo ieškojimai tęsiasi.
Skardžiuose Olesio aplinkoje