Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Aprašymas:

Pasakos podirvis romane

Darbas:

KAZYS BORUTA
“Baltaragio malūnas”

Pasakos podirvis romane

Baugiame pasaulyje Kazys Boruta ryžosi rašyti romaną, kuriame atsivertų lietuvių tautos dvasios, jos kūrybingumo gelmės. Jos turėjo būti slaptos, svetima akim neįžvelgiamos - tautosakinės, gimusios po šiaudine pastoge ir dabar po ja vėl ieškančios prieglobsčio. Tai turėjo būti gynybinė siena, pastatyta iš pasakos mitologinių vaizdinių, iš dainos sudvasinto lyrizmo ir švelnaus žodžio, iš senovės papročių ir žmogaus - gamtos susiliejimų, sauganti svarbiausias tautos dvasines ir kultūrines vertybes nuo pražūties.
Hitlerinė okupacija nepaliko “Baltaragio malūne” jokių regimų ženklų. Dabartis nutekėjo į romano podirvį, neįstrigusi fabuloje ar detalėse. Tačiau “Baltaragio malūne” nėra paslėpto prasmių plano ir alegorinių schemų, kaip ir Salomėjos Nėries poemoje “Eglė žalčių karalienė.” Mitologinės būtybės, perkeltos į Lietuvos

kaimo aplinką tampa visiškai realios, net kasdieniškos. Fantastiniai įvykiai, įsismelkę į žmonių likimus, įgauna grėsmingą įtampą ir jutimų tikrumą. Romane viskas konkretu, paprasta ir aišku. Keisčiausi nutikimai turi savo logiką, prasideda ir baigiasi ryškiai matomoje vietovėje, kaip ir liaudies pasakose. Tik “Baltaragio malūne” pasakos fabulą valdo psichologinė žmogaus būsena, visada prieštaringa, neišsprendžiama, bekraštė.
Lietuviai savo epo neturėjo. Ir Kazys Boruta ketino jį sukurti iš kaimo laukų mitologijos, atskilusios nuo valstybinio gyvenimo ir kultūrinių praeities klodų, nuskandintų užmarštin istorijos audrų. Jis ketino sukurti “paprastą epą”, kuriame susikerta žmogaus sąmonė ir pasąmonė, kuris “susijęs su gimtojo krašto vaizdu bei likimu.”
Mitologinis siužetas romane “Baltaragio malūnas” nubrėžia nenugalimo ir nepaaiškinamo apspręstumo sienas, į kurias daužosi žmogus. Kūrinio siužetinę spiralę išjudina tradicinė žmogaus ir velnio sutartis, pagrįsta pirmykščiais mitologiniais įsivaizdavimais: žmonių dukros gyvena su antgamtinėmis būtybėmis (pasakose velnias smaugia motiną arba laiko nutvėręs senį už barzdos, reikalaudamas jauniausios dukros; lenda pas mergas į klėtį, turi su jomis vaikų, kurie būna labai stiprūs).
Vienas lietuviškų pasakų motyvas - velnias išsigąsta bobos, nuskutusios jam ragus,- čia susilieja su kitu - velnias bernauja valstiečiui. Bet “Baltaragio malūnas” yra ne tautosakos kopijavimo ar stilizacijos eilinė knyga, o individualaus meninio mąstymo aktas, laisvai vartantis susigulėjusius liaudies kultūros elementus.
Familiarūs santykiai su velniu, nuspalvinti linksmos pašaipos, taip pat perkelti iš liaudies pasakų, kur dar buvo