Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Aprašymas:

2,5 lapu darbelis. Labai tiktu VU destomo kurso "Siuolaikines literaturos tendencijos" seminarams (dest. A.Tikuisiene, filologijos fak.).

Darbas:

M. Ivaškevičiaus pjesės ,,Mалец” analizė ir interpretacija

Marius Ivaškevičius – šiandienos autorius, kurio knyga stebina ir domina net ir labai apsiskaičiusį skaitytoją. Rašytojo originalus mąstymas, idėjos ir kalbėsena nelieka nepastebėti. Nuo pirmųjų leidinių šis autorius žinomas ir pripažįstamas. Dar nebaigęs VU lituanistinių studijų 1996m. M. Ivaškevičius išleido novelių rinkinį ,,Kam vaikų”. 1998m. išėjo romanas ,,Istorija nuo debesies”, 2002m. ,,Žali” ir pjesių rinkinys ,,Artimas”. Šią knygą ir norėčiau išsamiau aptarti savo analizėje. Iš tiesų nedaugeliui rašytojų taip pasiseka, kad išleidęs trijų pjesių rinkinį netrukus taptų ir vienos iš jų režisieriumi. Tai tik dar kartą įrodo neabejotiną Ivaškevičiaus talentą.
Trys pjesės knygoje ,,Artimas” vienijamos artumo temos ir įžangos ,,Bijok artimo savo”. Įžangos pavadinimas performuluoja vieną iš 10 Dievo įsakymų: ,,Mylėk

artimą savo”. Knygoje iškeliama labai neįprasta, bet tikrai aktuali problema – artumas ne kaip gėris, bet kaip blogis. Įžangoje visų trijų pjesių tema įvardijama labai paprastai ir lakoniškai: ,,Kalbu apie artimą, kuris yra per arti”. Kalbama apie nuovargį, kurį kelia toks artumas. Ir net neapykantą:
,,Artimųjų yra visur ir visada, kiekvienas šūdniekis turi savąjį artimą, artimas geria jiedviem paskirtą vandenį, susigriebia jiedviem atseikėtą saulę ir glemžiasi bendrą jųdviejų žemės metrą. Kuo daugiau tokių artimųjų, tuo mažesnė viltis išlikti” (8p.).
Manau, kad labiausiai pavykusi šios knygos pjesė ,,Mалец”. Pjesė yra istorinės tematikos – pasakojama apie karą ir tremtį, tačiau istoriniai įvykiai čia yra tik fonas ir pats autorius reikalauja jų nedetalizuoti. Čia svarbu ne istorija, o veikėjų drama.
Kompozicija. Pjesė pradedama scena, kurioje Marta kalbasi su savo penkiamečiu sūnumi. Tokia pačia scena, į kurią dar įtraukiamas trečias asmuo – tėvas, spektaklis ir pabaigiamas. Taip tarsi išnyksta laiko kontūrai, motinos žodžiai sūnui įgauna gilesnės prasmės. Tokia rėminė kompozicija gaubia trumputes scenas, kurių kai kurios tėra vieno veikėjo monologas.
Pjesėje žaidžiama kalba – veikėjai rusai kalba rusiškai, lietuviai – lietuviškai. Taip spektaklis įgauna tikroviškumo ir gyvybingumo. Be to, greta, bet nesipindami, vystomi du veiksmai – gyvenimas Lietuvoje ir gyvenimas Sibire.
Laikas. Veiksmas pjesėje pradedamas Tėvo tremtimi, o baigiamas pokario metais. Tačiau pabaigoje pasikartojanti pradžios scena trina laiko ribas.
Erdvė. Pjesėje greta sueina dvi erdvės: Lietuva ir Sibiras, Silvijos ir Nastios namai. Vyrai, to meto aplinkybių verčiami, keičia erdvę: tėvas