Komentarai (0)

(Darbą įkėlė Svečias)

Aprašymas:

5 lapai, VU filologijos fakultete įvertinimas 10, gali būti panaudotas kaip analizės ar interpretacijos referatas

Darbas:

Kelias ir takas yra savotiški mūsų kultūros ženklai, randami visuose žmogaus pasaulėjautos lygmenyse. Aukščiausias lygmuo be abejonės – religinis pasaulio suvokimas. “Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas” – skelbia Kristus Evangelijoje pagal Joną. Taigi krikščionybė “kelio” įvaizdžiui suteikė didžiulę apibendrinančią reikšmę. “Aš kelaliu keliavau kaip žiedelis rybavau” – dainuojama senovinėje liaudies dainoje. Čia “kelalis” – tai gyvenimas, į kurį sena motulė išleido dukrelę. “Takeliu sugrįški, laistytu krauju” – taip šis motyvas nuskamba “partizaniškoje” dainoje. “Pabaigė savo gyvenimo kelią”, - prie kapo duobės mūsų žmonės sako ir akademikui ir artojui. Dažni šie įvaizdžiai ir dailėje, literatūroje. Jie įaugę į mūsų sąmonę ir priimami nė nesusimąsčius.
Iš naujo perskaičius Salomėjos Nėries lyriką, išstudijavus jos dienoraščius ir laiškus, galima išskirti kai

kuriuos pasikartojančius, poetės mėgstamus motyvus. Vienas iš jų yra kelio, tako motyvas. Kai kuriuose jos kūriniuose, išsisakymuose šis motyvas tampa ypatingai svarbiu. Pavyzdžiui, jis lydi poetės apsisprendimą, pasirinkimą jaunystės eilėraštyje: “Mano kelias ne čia, kur vainikai ir vynas...” Jis skamba jos mėgstamų genijų gyvenimo apmąstymuose: “heroinis Čiurlionio, Vagnerio, Bethoveno, Nyčės kelias...” Šių žmonių kūryba, jų heroinio kelio pavyzdys padėjo jai išgyventi ir kurti provincijos pilkumoje ir banalybėje. Kelio motyvas vėl ataidi, kai ji nusprendžia nutraukti ryšius su praeitimi, rašyti kitaip: “savo nueito gyvenimo kelią nulaužiau kaip vyšnios nudžiūvusią šaką...” Šį mūsų lyrikės “posūkį į kairę” lai studijuoja istorikai. Pačiuose geriausiuose jos eilėraščiuose po šio “posūkio” tik atviriau, nuoširdžiau atsiskleidė jos seniai puoselėtos svajonės guosti sužeistas širdis, raminti kenčiančius (...) “Aš myliu savo kelią, nes pati jį pasirinkau. Juomi niekas kitas neina ir niekas manęs negali juo lydėti. Nes mano kelias veda bedugnių pakraščiais” – rašo jau brandi poetė. Dabar žinodami apie jos gyvenimo nesėkmes ir praradimus, mes galime įvertinti kiek įtakos tam pasirinkimui turėjo kiti žmonės, aplinkybės. Tačiau mes neturime teisės ginčytis su pačia poete, taigi vėl tenka konstatuoti, kad kelio motyvas nuskamba dar viename reikšmingame jos pasisakyme.
S. Nėries kūryboje kelias įgauna įvairias formas ir apraiškas. Jis “gali reikšti ir fizinę, ir dvasinę žmogaus kelionę”. Keliu sugrįžtama, keliu išeinama, jis gali būti ir mirties, ir vilties simboliu. Poetės lyrikoje labai ryški savo ir svetimo kelio priešprieša. Šių dviejų kelių