Ieškoti
:
:
Pamiršote slaptažodį?  Prisijungti>>
Rašyba
 
 

Balsių rašymas

Prieš keletą metų nosinių raidžių rašymas žodžių šaknyse buvo viena opiausių rašybos problemų. Matyt, šiam dalykui mokyklose imta skirti daugiau dėmesio, nes dabar beveik kiekvienas rašantysis jau žino, kur ir kokiais atvejais rašomos nosinės raidės, arba labai greitai to išmoksta. Dabartinėje lietuvių kalboje nosinių garsų nėra – nosinėmis raidėmis ą, ę, į, ų žymimi ilgieji garsai, kilę iš mišriųjų dvigarsių an, en in, un. Tad rašydami nosines raides, remiamės tradiciniu rašybos principu, t. y. jas rašome ten, kur iš seno esame įpratę šitaip rašyti. Šiuo atžvilgiu skiriamės nuo savo kaimynų lenkų: jie ne tik vartoja ženklus nosiniams garsams žymėti, bet tuos garsus ir taria, pvz., będzie, bękart, mądrość.

Dviem atvejais nosinės raidės reikalingumą rodo garsų kaita giminiškuose žodžiuose: (a) veiksmažodžių pagrindiniuose kamienuose ą, ę, j, ų kaitaliojasi su an, en, in, un prieš priebalsį s; (b) šešių žodžių šaknyse drįs-, grįž-, mąst-, ręž-, tęs-, tręš- balsiai, žymimi raidėmis ą, ę, į, kaitaliojasi tarpusavyje prieš priebalsius s, š, z.

Iš trijų pagrindinių kamienų nosinė būdingiausia bendračiai, pvz., švęsti, švenčia, šventė; žįsti, žinda, žindo; siųsti, siunčia, siuntė ir t. t. Dviejose pagrindinėse formose – bendratyje ir esamajame laike – ji rašoma daug rečiau: išsigąsti, išsigąsta, išsigando; skęsti, skęsta, skendo, o rečiausiai ją turi esamasis laikas: pažinti, pažįsta, pažino.

Minėtų šešių šaknų žodžiai nosines raides išlaiko visur: jas turi visos veiksmažodžių formos ir iš jų padaryti giminiški žodžiai, pvz., drįsti – drąsuolis; grįžti – saulėgrąža – gręžinys; mąstyti – mįslė; ręžtis – rąžytis; tręšti – trąšos; tįsti – ištįsėlis – tąsa.

Kitais dviem atvejais nosinių raidžių a, ę, į kilmės iš dvigarsių negalima patikrinti, remiantis giminiškų žodžių lizdu – jų rašybą būtina įsiminti: (a) nosinės raidės rašomos šių daiktavardžių ir jiems giminiškų žodžių šaknyse: ąsa, ąsotis, ąžuolas, ąžuolynas, įsčios, lęšis, lęšiukas, vąšas, vąšelis, žąsis, žąsidė, žąslai; (b) nosines raides turi šie esamojo laiko veiksmažodžiai ir iš jų padarytos formos: bąla, gęsta, glęžta, kręšta, sąla, šąla, šąšta, tęžta, tręšta ir t. t.

Kiek sunkiau būna tik tais atvejais, kai rašantysis nesugeba iš konteksto atskirti panašiai skambančių, bet skirtingų žodžių ar jų formų, pvz., ręžtis – ryžtis – rėžtis; tesi – tęsia; grįsti – įgrysta; trešti – tręšti; tęžta – tyžta; mąstyti – mastas, mastelis:

Jonas nors ir užtęsia prižadėtus padaryti darbus, tačiau visada savo žodį tesi. Jis patręšiąs visas savo gėles rytoj. Išvydęs staigiai artėjantį kelkraštį jis akimirką įsiręžė ir suktelėjo vairą, bet mašina vis tiek dešiniuoju šonu rėžėsi į medį. Sviestas ant sumuštinių tuoj ištyžta ir ima varvėti nuo pirštų, tad nelengva ryžtis atsikąsti ir praryti pirmąjį kąsnelį. Reikėtų mums visiems gerokai pamąstyti ir apsispręsti, koks mastelis šiam žemėlapiui būtų tinkamiausias.

Dar palyginti dažnai nežinoma, jog nosinę balsę reikia rašyti ne tik veiksmažodžio esamojo laiko trečiajame asmenyje, bet ir kitose šio laiko formose. Gal dėl to, kad vadovėliuose, kalbiniuose leidiniuose, pratimų rinkiniuose retai aptiksi kito asmens formą:

Aš dažnai nušąlu rankas. Kartais žmogus taip ištęžti... Mes ilgai šąlame prie durų. Nuo tokios staigios ir netikėtos žinios ji tik krūpteli ir išbąla kaip popierius.

Nereikėtų pamiršti ir to fakto, kad nosinę balsę turi ir visos veiksmažodžių formos bei kiti išvestiniai žodžiai, padaryti iš nosinę balsę turinčio pamatinio žodžio, pvz., nepažįsta – tenepažįsta, nepažįstąs, nepažįstanti, nepažįstamas, nepažįstama, nepažįstant; siųsti – siųsdavo, siųs, siųstų, siųsk, siųsdavęs siųsiąs, siųstas, siųsimas, siųsdamas, siųsdavus, siųsiant. Taip pat plg.: siųsti – siųstuvas; galąsti – galąstuvas; ręsti – rąstas; išsigąsti – nuogąstavimai, išgąstis ir t. t.

Žodžių, kurių šaknyje privalome rašyti ų, turime nedaug. Matyt, dėl šios priežasties siųsti ir skųsti formose, padarytose iš bendraties, gana dažnai parašoma ū.

Sunkokai skiriamos ir veiksmažodžių tįsoti, tįso, tįsojo („būti nusitęsusiam“, t. y. tęstis) ir tysoti, tyso tysojo („gulėti, būti išsitiesusiam“, t. y. tiestis) reikšmės:

Ant grindų, išsitiesęs visu ilgiu, tysojo nuo karščio apsunkęs katinas. Palei upę tįsojo nusidriekusi į visas puses nepermatoma rūko juosta.

Dėl asociacijų su panašiai skambančiais kitais žodžiais gana dažnai klaidingai parašomas daiktavardis brasta (matyt, šis žodis siejama su veiksmažodžiu bręsta ar intarpiniu veiksmažodžiu brenda), įvairios išvestinių veiksmažodžių balinti, gesinti (plg.: gęsta, bąla) formos. Intarpo atsiradimas esamajame laike nėra joks požymis, kad kitose veiksmažodžio formose ar giminiškuose žodžiuose rašytina nosinė raidė, plg.: gesti, genda, gedo, tekti, tenka, teko ir t. t.

 

Kiti sudėtingesni nosinių balsių rašymo atvejai

Priešdėlių į-, in-, im- ar są-, san-, sam- beveik niekas nepainioja. Nebent kartkartėmis suklystama rašant žodžius neypatingas, neypatingai, nes šaknies balsis y po priešdėlio ne- lietuvių kalboje pasitaiko retokai. Tokiu atveju kur kas dažnesnis kitas priešdėlis – į-, pvz., neįsakyti, neįdomūs, neįlipo ir t. t. Su kai kuriais žodžiais gali būti klaidingai parašomas ir priešdėlis -, kai neatpažįstama po jo einanti žodžio šaknis, pvz., sąvartynas, sąšlavos, sąvaržėlė, sąlytis, sąstatas:

Šiandien tavo išvaizda tikrai neypatinga – veidas pabalęs, kaktoje įsirėžusios rūpesčio raukšlės. Tik nepilk tų sąšlavų į šlaitą, nes čia pavasarį žydi žibuoklės, – geriau išvežk viską į sąvartyną. Sąlyčio su sąvaržėlė vietoje popierius nuo drėgmės gali paruduoti. Keleivinio traukinio sąstatui nuvažiavus nuo bėgių, „Lietuvos geležinkeliuose“ kilo baisus sąmyšis.

Dažniau vartojamų žodžių, kurių šaknis prasideda ilguoju balsiu y, turime tik keletą: yda, yla, ypač, ypatybė, ypatingas yrėjas, yris.

Nepainioti priešdėlių į-, in-, im- ir są- sam- san- ir atriboti juos nuo šaknies pirmiausia padeda žodžio skaidymas skiemenimis – minėti priešdėliai visada sudaro atskirą skiemenį, pvz., są-na-rys; san-grą-ža; sam-bū-vis; į-my-gis; in-tar-pas; im-pi-las. Žinoma, galima pasinaudoti ir sudėtingesniais skyrimo būdais, pvz., įsiminti, kad san- rašomas prieš priebalses d, t, g, k, o sam- – prieš b, p. Visais kitais atvejais rašoma -, tik reikėtų šio priešdėlio nepainioti su kokio nors žodžio šaknies pradžia: samanos, savas, salynas, salė ir pan.

Visi būdvardiškai vartojami žodžiai – daugelis būdvardžių, kai kurie skaitvardžiai ir įvardžiai bei dalyviai – gali būti įvardžiuotiniai, pvz., tvirtasis, tvirtoji, pirmasis, pirmoji, manasis, manoji, rašantysis, rašančioji, kaltinamasis, kaltinamoji. Įvardžiuotinės formos yra susidariusios prie minėtų žodžių galūnių priaugus įvardžiams jis, ji, tad šios formos turi dvigubas galūnes ir čia slypi didžiausi rašybos sunkumai. Kai kurių linksnių dvigubos galūnės dar akivaizdžios, pvz., tvirtojo, tvirtąjį, tvirtąją, tvirtųjų, tačiau kitų jau yra gerokai pakitusios dėl įvairių fonetinių ir morfologinių priežasčių, pvz., tvirtosios, tvirtosiose, tvirtiesiems ir t. t. Visų būdvardiškai vartojamų žodžių galūnių rašyba nesiskiria. Įvardžiuotiniai būna ne tik nelyginamojo (pvz., mažasis, mažoji), bet ir aukštesniojo (pvz., mažesnysis, mažesnioji) bei aukščiausiojo (pvz., mažiausiasis, mažiausioji) laipsnio būdvardžiai. Tokie ilgi keturių penkių skiemenų žodžiai ne visada taisyklingai sudaromi ir parašomi, pvz., mažiausiajame, mažiausiuosiuose, mažiausiosiose, o tiems, kurių gramatikos žinios silpnesnės, net išlinksniuoti aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio formas nelengva. Dar ilgesni gali būti kai kurie dalyvių linksniai: nusikaltusiosiomis, pasirinktuosiuose, vadinamosiose ir pan.

Rašybos požiūriu pavojingiausi linksniai yra moteriškosios gimines daugiskaitos galininkas ir abiejų giminių vienaskaitos naudininkas. Ypač dažnai nosinę raidę pamirštama parašyti aukščiausiojo laipsnio būdvardžių daugiskaitos galininke, pvz., tvirčiausiąsias, mažiausiąsias, balčiausiąsias, kur nosine raide žymimas ilgasis balsis yra nekirčiuotas. Kita vertus, dažnai klystama rašant ir ne tokias sudėtingas šio linksnio formas:

Nusikaltusiąsias sekmadienį pririšdavo prie stulpų pagrindinėje miesto aikštėje. Ar žinote, koks lietuvių rašytojas yra sukūręs dramą apie tris mylimąsias? Kviečiame būsimąsias nuotakas išklausyti dviejų savaičių paskaitų ciklą, kaip geriau pasirengti santuokai. Nepažįstamąsias sugraudino sulysusio šunelio akys, jo graudus pratisas inkštimas ir jos ėmė raustis kuprinėse ieškodamos ko nors valgomo.

O vienaskaitos naudininke nosinė raidė niekada nerašoma, nors mes, rašantieji, tai labai dažnai esame linkę pamiršti.

Kai abu pasiklydusius vaikus pagaliau surado, jaunesniajam buvo nušalusios kojos, o vyresniajai gėlė nubalusias rankas ir degino veidus. Sužeistajai nekreši kraujas, tad ją būtina kuo skubiau vežti į ligoninę, kad per stipriai nenukraujuotų. Nubaustajam išgąstingai žvilgtelėjus pro langą, aš iškart supratau, kur šuo pakastas.

Moteriškosios giminės vienaskaitos įnagininkas ne toks pavojingas:

Tai bent šykštuolis: ką dešiniąja ranka duoda, tą kairiąja vėl atgal pasiima. Aukštesniąja iš merginų susidomėjo sportinių šokių kolektyvo „Sūkurys“ vadovai.

Rečiausiai klystama rašant įvardžiuotinių formų vienaskaitos galininką ir daugiskaitos kilmininką. Matyt, dėl to, kad dvigubos galūnės čia gana akivaizdžios:

Jauniausiąjį brolį visi pažinojo ir mylėjo, dviejų viduriniųjų niekas neatsiminė, o vyriausiąjį dėl jo bjauraus, arogantiško būdo, keikimosi ir grasinimų kaimynams vadino velnio išpera. Pėsčiąjį po pusvalandžio pasivijom nusisamdę arklius, tačiau jį perkalbėti, sulaikyti jo veržimąsi į gerąją ar blogąją lemtį nepavyko nė vienam iš mūsų.

Bevardės giminės būdvardžiai, skaitvardžiai ir įvardžiai yra nekaitomos (nelinksniuojamos) formos, tad jų galūnėse nosinės raidės niekada nerašomos, pvz., balta, žalia, nauja, pirma, visa, kita ir t. t.:

Jie yra pikta sumanę prieš mus visus. Laukiame, kad naujoji valdžia mums atneštų kažką nauja. Įkyrios mintys sukosi tik apie patirtą nesėkmę, visa kita nutolo, išnyko. Ji turi kažką sava, nepakartojama. Tai tu man šitaip už gera atsilyginai. Tai kas gi skiria žinoma nuo nežinoma.

Šalia bevardės giminės formos daiktavardis nevartojamas, nes šios formos pažyminio funkcijos neatlieka. Tai padeda jas atskirti nuo linksniuojamų to paties žodžio formų.

Kai kurios bevardės giminės formos gali įgyti kilmininko formą; pvz., kažkas naujo, nieko gero, kas gero, ką nors pikto, kažin kas nenumatyto ir pan. Tokia vartosena ne klaida.

Sunkesnės rašybos atvejams taip pat priskirtini sangrąžiniai daiktavardžiai, dalyviai, tariamosios nuosakos veiksmažodžiai, neturintys priešdėlių, pvz., blaškymasis, blaškymąsi, kreipimasis, kreipimąsi, blaškęsis, kreipęsis, kreiptųsi, blaškytųsi. Čia įsiminti tereikia viena: sangrąžos formantas si nėra žodžio galūnė, nosinę raidę rašome atitinkamo linksnio galūnėje, o nekaitomą enklitinį si prirašome jau po galūnės:

Liaukis taip ilgai dvejojęs, blaškęsis ir jaudinęsis – privalai pasirašyti tą kreipimąsi į prezidentą dėl amnestijos. Gal ir prašytųsi priimamas atgal, bet uždarbis per daug mažas.

 

Ilgųjų ir trumpųjų balsių rašymas

Nelengva rašybos mokyti tuos moksleivius ar studentus, kurių šnekamojoje kalboje ilgųjų ir trumpųjų balsių priešprieša neryški. Ne visoms mūsų tarmėms būdinga tokia akivaizdi ilgųjų ir trumpųjų balsių opozicija kaip bendrinėje kalboje, be to, kai kurios tarmės turi dar ir pusilgius balsius. Miesto gyventojų kalboje ši opozicija taip pat yra gerokai apnykusi. Ilgųjų ir trumpųjų balsių priešprieša silpnesnė jaunimo kalboje. Blogiausiai ilgieji balsiai skiriami tais atvejais, kai žodyje jie yra nekirčiuoti, o pats žodis turi kitą ilgąjį kirčiuotą balsį. Dabar jau beveik nepasitaiko išgirsti tariamo ilgojo nekirčiuoto balsio ą įvardžiuotinių formų moteriškosios giminės daugiskaitos galininke: vyriausiąsias, kiečiausiąsias, todėl rašant šias įvardžiuotines formas ir klystama dažniau.

Mokant geriau skirti ir rašyti ilguosius ir trumpuosius balsius negalima apsiriboti vien fonetika. Tais atvejais, kai rašančiojo kalboje ilgųjų ir trumpųjų balsių opozicija silpnoka, nesuklysti gali padėti žodžių darybos žinios: rašant labai svarbu gerai „jausti“ skirtingas žodžio morfemas. Tačiau dažnai būtina remtis ne vienu, bet keliais kalbos gramatiniais aspektais. Nustačius morfemas neretai dar prireikia pagrindinių veiksmažodžio formų ar linksniavimo paradigmų, abejones dėl balsio ilgumo padeda išsklaidyti ir kalbos kirčiavimo sistemos išmanymas. Kirčiuoto skiemens balsio kiekybė visada ryškesnė, todėl mobiliųjų kirčiavimo paradigmų žodžiai dažnai gali būti pakeičiami taip, kad neaiškaus ilgumo balsis atsidurtų kirčiuotame skiemenyje.

Beveik niekada neklystama rašant veiksmažodžių abstraktus su priesagomis -ymas, -imas, nes galima pasiremti pagrindinėmis veiksmažodžio formomis. Tiesa, kartais suabejojama, kokio ilgumo balsę rašyti iš veiksmažodžių, pagrindinėse formose turinčių priesagas -ija, -ijo, padarytuose vediniuose, pvz., rūdijimas, pelijimas, trūnijimas. Klaidų atsiranda dėl to, kad pagrindinės šio tipo veiksmažodžių formos tariamos ir rašomos ne taip, kaip nurodyta žodynuose, ypač esamasis laikas: kirmija, šaknija ir t. t. Daugelis įsitikinę, kad čia reikalinga ilgoji y kaip dviskiemenėse formose gyja, šlyja, lyja.

Rašyti žodžius su priesagomis -ynas, -inas, -ynė, -inė, -ėsis, -esys padeda geras žodžio reikšmės suvokimas (darybos tipas suvokiamas ne visada) ir kirčio vieta: smėlynas – vaikinas – katinas; klampynė – pipirinė – daržinė; puvėsis – virpesys.

Priešdėlių api-, apy- rašyba aiški. Atsisakę išimties – dvejopos žodžių apykaklėapikaklė, apynasrisapinasris, apyvarasapivaras rašymo, – dabar apy- vartojame su daiktavardžiais tais atvejais, kai kirčiuotas žodžio priešdėlis, o api-, kai kirčiuota šaknis: apysaka, apylanka, apygeris, apyžalis, apysmarkiai, apibrėžimas, apiforminimas, apipilti, apiberti.

Tačiau priesagos ar priešdėlio balsio kiekybės tikrai nereikėtų priskirti sudėtingiausiems rašybos atvejams. Daug aktualesnė problema – priesaginės ir galūninės darybos daiktavardžių šaknies balsiai. Pamatinės formos ir vedinio balsio ilgumas dažnai sutampa. Bet minėtiems darybos tipams ypač būdinga nenuosekli kiekybinė balsių kaita, kuri gali suklaidinti tais atvejais, kai vedinys išlaiko pamatinio žodžio balsio ilgumą.

Priesaginių daiktavardžių vedinių iš veiksmažodžių šaknies balsio ilgumas susijęs su kuria nors viena pagrindine veiksmažodžio forma – dažniausiai būtuoju kartiniu laiku (daiktavardžiai, turintys priesagas -imas, -yba, -ėjas, -esis ir kt.), rečiau su bendratimi (daiktavardžiai, turintys priesagas -tis, -tynės, -klys ir kt.). Kai šaknies balsio ilgumas neryškus (kirčiuota priesaga), vedinys rašančiojo gali būti paskubomis susietas ne su ta pagrindine veiksmažodžio forma, kuri yra tikrasis darybos pamatas. Tačiau turbūt svaresnė klaidų priežastis – išblukęs balsio ilgumas nekirčiuotoje daiktavardžio šaknyje, pvz., griuvėsiai, džiūvėsis, siuvėjas, pažyminys, skyryba, kūrinys, rijūnas, kūrikas; griūtis, ryklys.

Galima išskirti kelis ryškesnius ne visai nuoseklios kiekybinės balsių kaitos veiksmažodiniuose daiktavardžiuose atvejus. Šaknies balsis pailgėja galūninės darybos daiktavardžiuose, ypač turinčiuose kirčiuotus priešdėlius į-, nuo-, po-, san-, są-: įmygis (įmigti, įminga, įmigo); nuotykis (nutikti, nutinka, nutiko); posūkis (pasukti, pasuka, pasuko), santykis (sutikti, sutinka, sutiko), sąryšis (surišti, suriša, surišo); kyšis (kišti, kiša, kišo), brydė (bristi, brenda, brido).

Ilgasis balsis gali atsirasti iš būdvardžių kilusiuose daiktavardžiuose, pvz., gilūs – gylis; piktas – pyktis; didis – dydis.

Balsis nedėsningai pailgėja ir priesagų -urys, -ulys, -ynė, -sčias vediniuose, plg.: švyturys (švisti, švinta, švito), sūkurys (sukti, suka, suko), bet duburys (dubti, dumba, dubo); ryšulys (rišti, riša, rišo), bet dusulys (dusti, dūsta, duso), sūpynės (supti, supa, supo); kniūbsčias (kniubti, kniumba, kniubo). Skirtinga darybinė tos pačios priesagos reikšmė būtų per tolimas argumentas rašybos praktikai.

Nenuoseklumu pasižymi ne tik minėtų vedinių balsių kaita. Dažnai studentams sunku argumentuotai paaiškinti, kokie motyvai yra nulėmę tai, kad vienu atveju tas balsis ilgas, o kitu visiškai analogišku – trumpas, pvz., tikti, tinka, tiko – nuotykis; justi, junta, juto – pojūtis, tačiau smukti, smunka, smuko – nuosmukis. Panašiais atvejais gana dažnai pasitaiko intuityvaus norminimo „iš apačios“ atvejų. Taisyklė pritaikoma visiems panašios struktūros žodžiams, todėl ne kartą yra tekę matyti parašyta nuosmūkis. Dėstant rašybą šį atvejį visada reikia atskirai paminėti. Fonetinis rašybos principas nepritaikomas ir rašant žodžius įmygis, sūpynės, nes retai kas taip taria ir rašo – šių žodžių rašybą daugeliui reikia įsiminti. Visai kas kita žodis džiūvėsis, labai aiškiai darybiniu ryšiu susietas su džiūvo.

Rašybai aktualus ir vienas kitas nedėsningos balsių kaitos atvejis antrajame sudurtinių žodžių veiksmažodiniame dėmenyje: galvosūkis (sukti suka suko), bet senbuvis (būti, yra, buvo), dienovidis (išvysti, išvysta, išvydo).

Beveik kiekvienais metais pasitaiko studentų, nesugebančių gerai skirti ilgųjų ir trumpųjų balsių pagrindinėse veiksmažodžio formose. Tokios klaidos labai greitai išplinta kitur: klaidingai rašomos ir iš jų padarytos kitos veiksmažodžių formos, išvestiniai daiktavardžiai. Kaip jau minėta, labai painiojami pirminiai veiksmažodžiai gyti, gyja, gijo, ryti, ryja, rijo su priesaginiais kirmyti, kirmija, kirmijo, trūnyti, trūnija, trūnijo. Be to, balsio kiekybė prastokai girdima ir kai kuriuose kituose pirminiuose veiksmažodžiuose, pvz., dužti, dūžta, dužo; siūti, siuva (painiojama su siūna!), siuvo; tūpti, tupia tūpė; griūti griūva, griuvo ir t. t. Neskiriami veiksmažodžiai ginti, gina, gynė ir ginti, gena, ginė, nes ne visų tarmių atstovai šiuo atveju vartoja skirtingas formas. Gal šių formų painiojimo nereikėtų laikyti klaida? Taisyklių, kaip rašyti pagrindines veiksmažodžių formas, yra keletas, bet jos gana sudėtingai suformuluotos, turi išimčių, todėl operatyviai jas pritaikyti rašant labai keblu. Jau lengviau iškalti dažniau vartojamus veiksmažodžius.

Ne visiems būna lengva iš pagrindinių veiksmažodžio formų sudarinėti dalyvius, padalyvius ir pusdalyvius. Mokant sudarinėti šias formas geriausia remtis nuostata, kad visos išvestinės veiksmažodžių formos sudaromos iš pagrindinių. Dabartiniuose mokykliniuose vadovėliuose aiškinama, jog veikiamųjų dalyvių būtasis dažninis ir būsimasis laikas sudaromi iš būtojo dažninio ir busimojo laiko veiksmažodžių, o ne iš bendraties. Be abejo, norėta, kad moksleiviams būtų lengviau. Tačiau kai kuriais atvejais toks darybos būdas gali klaidinti (plg. ris – rysiąs, bus – būsiąs) – daugelis veikiamuosius būsimojo laiko dalyvius linkę sieti su būsimojo laiko veiksmažodžių trečiuoju asmeniu, nes kitų laikų dalyviai sudaromi būtent iš trečiojo asmens. Tiesa, šiuos dalyvius sudarant iš būsimojo laiko, o ne iš bendraties, išvengiama priebalsių asimiliacijos problemų: vešiąs, grimsiąs, mesiąs, nešiąs. Gabesniems vaikams jau mokykloje, matyt, reikėtų paaiškinti, kad dalyvių ir padalyvių būtasis dažninis ir būsimasis laikas yra „dvigubos“ darybos žodžiai – minėtų laikų veiksmažodžiai padaromi iš bendraties, o iš šių veiksmažodžių daromi dalyviai ir padalyviai.

Neverta atriboti dalyvių darybos nuo padalyvių ir aiškinti atskirai, nes jų darybos pamatas bendras, gali skirtis tik funkcija. Daug aiškiau pasidaro suvokus, kad padalyviai yra veikiamiesiems dalyviams artimos, tačiau neturinčios galūnių ir beveik nekaitomos, apiprieveiksmėjusios formos.

Daugiausia klaidų pasitaiko veikiamųjų dalyvių esamojo laiko vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko trumpųjų formų šaknyse. Viena, iš priežasčių – kirčiuota galūnė: lyjąs, ryjąs, įgyjąs, pūvąs. Kartais painiojamos veikiamųjų dalyvių esamojo ir būsimojo ar esamojo ir būtojo kartinio laiko formos. Jas iš tikrųjų kai kuriais atvejais teskiria tik kirtis (jeigu esamajame laike kirčiuojama galūnė), o rašytiniame tekste – būtojo kartinio laiko galūnė -ęs, plg.: tęsiąs, tęsęs, tęsiąs; prausiąs, prausęs, prausiąs; teisiąs, teisęs, teisią; tręšiąs, tręšęs, tręšiąs.

Atskirti homonimines dalyvių formas gali padėti sakinio prasmė, pvz.:

Finansininkas graso, kad tyčia nutęsiąs sąmatos parengimą.

Tačiau ne visi kreipia dėmesį į diktuojamo teksto prasmę – rašoma automatiškai, tarsi kompiuteriu ar rašomąja mašinėle. Dėl tos pačios priežasties pasitaiko blogai parašytų veikiamųjų dalyvių būsimojo laiko daugiskaitos formų: reikėsią, paskųsią, pažinsią, užtruksią.

Jeigu sudarant veiksmažodžių formas vis dar painiojamasi, vertėtų pedantiškai remtis ta pagrindine veiksmažodžio forma, iš kurios dalyvis sudaromas, pačią formą būtina užsirašyti šalia, suvokti, kaip ta pamatinė forma ir jos pagrindu sudarytas dalyvis įkomponuojamas į sakinį. Tada neatsirastų tokių išvestinių formų kaip vijąs, įspindąs, grindąs, įsmukąs, užmigąs, nustebąs.

Sunkesniems rašybos atvejams priklausytų ir iš bendraties sudaromos būsimojo laiko trečiojo asmens formos. Sudarant minėtas formas, dėmesį būtina atkreipti į tris dalykus: a) bendraties skiemenų skaičių; b) ilgųjų balsių vietą žodyje; c) priešdėlius ir sangrąžos dalelę. Būsimojo laiko trečiajame asmenyje trumpėja tik dviskiemenių bendračių balsiai y, ū (skaičiuojant skiemenų skaičių reikia atmesti visus priešdėlius ir sangrąžos dalelę), einantys prieš -ti ir neatskirti nuo šios priesagos kokio nors priebalsio, pvz., (su)lytisulis, (pra)žūtipražus, ()gyti – išgis, (nu)džiūti – nudžius, (pri)ryti – priris. Bet skiemenų skaičiaus dažnai nepaisoma, kai priešdėlis ir sangrąžos dalelė ryškiau pakeičia žodžio reikšmę: (į)gytiįgis, (įsi)gytiįsigis. Ne visada atsižvelgiama ir į balsio poziciją žodyje: dygti – dygs, plyšti – plyš, trūkti – trūks (daugelis išvestinėje formoje taria trumpuosius balsius!). Ilgieji triskiemenių bendračių balsiai būsimojo laiko trečiajame asmenyje niekados netrumpėja. Čia rašančiajam pavojingiausi yra veiksmažodžiai su priesagomis -yti, -ija, -ijo (taip pat žr. dalyvių ir pagrindinių veiksmažodžio formų rašybą): supelyti – supelys, trūnyti – trūnys, vilnyti – vilnys, įsišaknyti – įsišaknys ir t. t. Dažnai suabejojama dėl veiksmažodžio vyti, kuriam taikoma išimtis, būsimojo laiko rašybos – klaidina ir šio žodžio daugiareikšmiškumas:

Jis tave labai lengvai pasivys. Nusivys virvę ir įkops į dangų. Kada gi ji tuos siūlus susivys?

Lietuvių kalbos rašybos vadovai, vadovėliai ar kitos mokomosios knygos tik kur ne kur užsimena apie rašybos variantus. Vienodą reikšmę gali turėti žodžiai, besiskiriantys kamieno ar galūnės balsio kiekybe, pvz.: knislysknyslys, tramplinas – tramptynas, rekrutas – rekrūtas, sriubsnissriūbsnis, nuodėgulisnuodėgulys. Jų įteisinimo pagrindas nevisiškai aiškus. Veiksmo intensyvumu, trukme (retsykiais dar ir kirčiu) skiriasi veiksmažodžių vediniai iš ištiktukų: bliksėtiblyksėti, blikčiotiblykčioti, blikstelėtiblykstelėti, pikšėtipykšėti, pykštelėtipikštelėti, trukčiotitrūkčioti, truktelėtitrūktelėti. Rašomojoje kalboje labiau paplitęs variantas su ilguoju y.

Sutampa galininko ir sutrumpėjusio vietininko linksniai (jiems būdingas sinkretizmas), kuriais reiškiama laiko aplinkybė:

Vidurnaktį / vidurnakty mane pažadina siaubingas riksmas. Aklam ir vidudienį / vidudieny tamsu. Darbymetį / darbymety nėra kada gulinėti. Sūnus viduržiemį / viduržiemy pradingo. Dienovidį / dienovidy saulutė pakyla aukščiausiai.

Atskirti linksnius gali padėti šalia einantis įvardis arba nesutampantis kirtis:

Atsibudau pačiam vidurnakty. Tą viduržiemį privertė daug sniego, bet oras buvo saulėtas. Lauk manęs pavakary vėtroj prie obels. Aną pavakarį jis ilgai prisimins.

Vardažodžiai, turintys galūnes -is ir -ys, paprastai skiriasi reikšme, plg.: girnakalisgirnakalys, obuolmušisobuolmušys, vandennešisvandennešys. Pirmieji vartojami kaip būdvardžiai, o antrieji kaip daiktavardžiai. Bet retas tesuvokia šių žodžių skirtumą (dažniausiai neskiriami ir panašaus tipo kirčiavimo variantai: stačiakampisstačiakampis, keturkampisketurkampis).

Tačiau iš šnekamosios į rašomąją kalbą spraudžiasi nenorminiais laikomi daiktavardžiai su -ys: pajūrys, sandėlys, sąsiuvinys. Šie rašybos variantai bendrinėje kalboje netoleruojami, nes laikomasi nuostatos, kad dviejų identišką reikšmę turinčių daiktavardžių variantų nebereikia.

Balsis e ir ia painiojami retokai. Pavojingesnės rašybos žodžiams priskirtini priesagos -enybė vediniai, pvz., retenybė, įvairenybės. Kitos priesagos, prasidedančios e, nėra pavojingos. Retkarčiais suklystama tais atvejais, kai e eina po j: saujelė, naujesnysis. Daugelis nemoka rašyti žodžio apynaujė galininko linksnių: apynauję, apynaujes, nes remiasi būdvardžio naujas vardininku.












Skelbimai
 
 
KOKYBIŠKI RAŠTO DARBAI  RastoDarbai1
 
Referatai, Kursiniai  Nesuprantama
 
www.rasto-darbai.lt  Vienetiniai-darbai
 
 
TEISES,VADYBOS,ADMINISTRA  diplominis2012
 
Bakalauro ir magistro dar  diplominis2012
 
 
 
 
Aukšta darb? kokyb?  marius_darbai